Žmogaus veikla gamina neorganinių atliekų, kurios apima ne iš gyvų organizmų susidariusias atliekas, tokias kaip metalai, plastikai ir kitos sintetinės medžiagos. Šios atliekos daro didelį poveikį aplinkai, nes jos nėra biologiškai skaidžios arba suyra ilgai (kai kuriais atvejais šimtus ar tūkstančius metų).
Šiame straipsnyje išskaidysime svarbiausias neorganines atliekas, jų klasifikaciją ir detalias charakteristikas, kad geriau suprastumėte, kaip jos veikia aplinką ir kaip svarbu jas tinkamai tvarkyti.
Kas yra neorganinės atliekos?
Los neorganinių atliekų Tai tos medžiagos, kurios nėra gaunamos iš biologinių procesų, dažniausiai susidaro dėl pramoninės veiklos arba žmonių vartojimo. Šios atliekos sudarytos iš biologiškai neskaidžių arba labai lėtai skaidančių medžiagų. Įprasti pavyzdžiai yra plastikai, metalai, stiklas ir cheminės medžiagos.
Jie yra problemiški, nes ilgą laiką išlieka aplinkoje, užteršdami dirvožemį, vandenį ir orą. Nors dalį šių atliekų galima perdirbti, pavyzdžiui, metalą ir stiklą, likusios, pavyzdžiui, tam tikros plastiko ir elektronikos atliekos, kelia rimtų iššūkių jų tvarkymui ir perdirbimui.
Be to, būtinas tinkamas jo apdorojimas, kad jis nesikauptų sąvartynuose ir nepatektų į gamtą.
Pagrindinės neorganinių atliekų savybės
Šios atliekos turi keletą savybių, kurios jas skiria nuo organinių atliekų:
- Biologiškai neskaidomas: Dauguma neorganinių atliekų negali vėl integruotis į natūralius ciklus arba tai vyksta labai lėtai. Pavyzdžiui, nors popierius gali suirti per gana trumpą laiką, kai kuriems plastikams gali prireikti nuo 100 iki 1000 metų, kol jis visiškai suyra.
- Dirbtinės arba pramoninės medžiagos: Dažniausiai neorganinės atliekos nėra natūralios kilmės ir yra pramoninių procesų arba žmogaus gamybos rezultatas. Puikus pavyzdys yra plastikas, kuris, nepaisant to, kad yra sudarytas iš natūralių elementų, buvo atliktas sudėtingais cheminiais procesais, kad būtų naudojamas daugelyje gaminių.
- Pastovumas ir kaupimas: Dėl savo atsparumo skilimui, neorganinės atliekos gali kauptis aplinkoje, sukeldamos dirvožemio, vandens ir oro taršą. Mikroplastikas vandenynuose ir toksiškų dujų išmetimas deginant neorganines atliekas yra aiškūs šio pavojaus pavyzdžiai.
Neorganinių atliekų klasifikacija ir pavyzdžiai
Neorganinės atliekos gali būti klasifikuojamos įvairiais būdais, atsižvelgiant į jų būklę, kilmę ar sudėtį:
Dėl savo fizinės būklės
Atsižvelgiant į fizinę struktūrą, neorganinės atliekos gali būti skirstomos į:
- Kietos medžiagos: Įskaitant plastiką, stiklą, metalą, popierių, kartoną ir elektroninius gaminius, tokius kaip televizoriai ar kompiuteriai.
- Skysčiai: Juose yra skystos pramoninės atliekos, panaudotos alyvos, gamyklų cheminės nuotekos, pramoniniuose procesuose naudojami tirpikliai ir kitos neorganinės skystos atliekos.
- gaivieji gėrimai: Daugiausia dujos, susidarančios deginimo arba degimo procesų metu, pvz., azoto oksidai arba dujos, kuriose yra toksiško kiekio, atsirandančios dėl pramoninių procesų.
Pagal savo kilmės šaltinį
Kitas svarbus neorganinių atliekų klasifikavimas yra pagal tai, iš kur jos kilusios:
- Miesto atliekos: Šias atliekas, susidarančias miestuose, daugiausia sudaro plastikai, stiklas, metalai ir kitos kasdienio vartojimo namuose, biuruose ir įmonėse medžiagos.
- Pramoninės atliekos: Tai apima metalo laužą, sunkiuosius metalus, chemines atliekas ir toksiškas dujas ir kt. Šioms atliekoms reikalingas specialus tvarkymas ir apdorojimas, kad būtų sumažintas jų poveikis aplinkai.
- Žemės ūkio ir gyvulininkystės atliekos: Jie susidaro vykdant žemės ūkio ir gyvulininkystės veiklą, daugiausia pesticidų, trąšų ir chemijos produktų konteineriuose.
- Ligoninės atliekos: švirkštai, skalpeliai ir vienkartinė medicininė įranga, daugelis iš kurių taip pat gali būti klasifikuojamos kaip pavojingos atliekos.
- Kasybos atliekos: Jie apima sunkiuosius metalus, tokius kaip gyvsidabris ir švinas, kurie labai teršia.
Dažni neorganinių atliekų pavyzdžiai
Kasdieniame gyvenime susidaro didžiulis kiekis neorganinių atliekų. Kai kurie dažniausiai pasitaikantys pavyzdžiai:
- Plastikai: Buteliai, maišeliai, tara ir pakuotės yra vienos iš labiausiai paplitusių medžiagų. Plastikai užima pagrindinę vietą susidarančiose atliekose ir yra problemiški dėl ilgo jų skaidymosi.
- Stiklas: Buteliai, stiklainiai ir kiti stiklo gaminiai yra plačiai perdirbami, tačiau netinkamai apdorojami gali pakenkti aplinkai dėl lėto irimo proceso.
- Baterijos ir baterijos: Šios atliekos yra ne tik neorganinės, bet ir pavojingos dėl jose esančių sunkiųjų metalų, todėl jas reikia tvarkyti specializuotai, kad būtų išvengta dirvožemio ir vandens užteršimo.
- Metalai: skardinės, prietaisai ir kiti metalo gaminiai, kuriuos galima perdirbti arba pakartotinai panaudoti naujuose pramoniniuose procesuose.
- Padangos: Dėl gumos ir kitų pramoninių medžiagų sudėties padangos labai sunkiai suyra ir dažnai kaupiasi sąvartynuose arba sudeginamos, išskiriant toksines emisijas.
Neorganinių atliekų skilimo laikas
Vienas iš labiausiai nerimą keliančių neorganinių atliekų aspektų yra laikas, kurio reikia biologiniam skaidymui, o tai prisideda prie didžiulio jų kaupimosi aplinkoje.
- Papel: 3 mėnesiai (priklausomai nuo to, ar jis gydomas, ar ne).
- Kartonas: 1 metai.
- cigarečių nuorūkos: 2 metai.
- aliuminio skardinės: iki 10 metų.
- Plastikai: Nuo 150 iki 1000 metų, priklausomai nuo jo tipo.
- Stikliniai buteliai: Nuo 1000 iki 4000 metų.
Šių atliekų susidarymas ir kaupimasis kelia nerimą dėl ilgo skilimo laiko, o tai daro neigiamą poveikį aplinkai. Šia prasme teisingas neorganinių atliekų klasifikavimas, perdirbimas ir šalinimas yra labai svarbūs siekiant sumažinti jų poveikį aplinkai.
Labai svarbu, kad žmonės, įmonės ir vyriausybės dirbtų kartu, kad pagerintų neorganinių atliekų tvarkymo sistemas ir užkirstų kelią jų kaupimuisi aplinkoje.